Atgal į pradžią

„Šimtmečiui prabėgus“

Paroda tokiu pavadinimu buvo atidaryta Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje š. m. lapkričio 14 d. Ji skirta pristatyti dviejų iškilių, ketvirtajame XX a. dešimtmetyje kūrybiškai brendusių, istorinių pervartų laikotarpiais kūrusių Kauno dailininkų – Ramazano Krinicko ir jo žmonos Natalijos Luščinaitės – Krinickienės kūrybą, taip pažymint jų 110-ąsias gimimo metines.

Natalija Luščinaitė – Krinickienė (1903 – 1998), skulptorė, Juozo Zikaro mokinė, viena iš nedaugelio Lietuvos moterų skulptorių, kūrybinį kelią pradėjusi tarpukario Lietuvoje. Ilgai tylėjusi, bet nenutilusi. Savo rankas, savo gabumus, savąjį išmanymą atidavusi kūrybai. Palikimo palikusi per 40 skulptūrų, iki šiol gyvenančių savo tylųjį gyvenimą ten, kur buvo sukurtos. Jaukiame Žaliakalnio namelyje, pas pačius brangiausius, pas vaikus.

Ramazanas Krinickas (1904-1983), scenografas, grafikas, tapytojas, vienas pirmųjų totorių kilmės dailininkų Lietuvoje, Mstislavo Dobužinskio mokinys, 1930 – 1959 m. dirbęs dailininku Valstybės, Kauno operetės, Kauno valstybiniame muzikinės komedijos, Jaunojo žiūrovo teatruose, sukūręs scenografijas per 20 spektaklių. Daug laiko skyręs tapybai, nuo 1935 m. reguliariai dalyvavęs Kaune ir kituose Lietuvos miestuose rengtose parodose. Palikimo palikęs nemažai scenografijos, tapybos, grafikos darbų, kurių dalį yra įsigiję Lietuvos muziejai.

Vėlyvą rudens popietę į parodos atidarymą gausiai rinkosi meno mylėtojai, garbūs svečiai. Ant sienų iškabinti Ramazano Krinicko paveikslai, baltos Natalijos Luščinaitės skulptūros suteikė patalpai ypatingą aurą, kurią sustiprino Juozo Naujalio muzikos gimnazijos 8-os klasės moksleivių Eglės Gudaitytės ir Vaidos Mikalajūnaitės atliekami Karlo Filipo Emanuelio Bacho duetai fleitom.

Atidarymo renginį vedė Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Juozo Zikaro rinkinių saugotoja Rasa Ruibienė. Pristatydama gražią, įdomią parodą muziejininkė pasidžiaugė galimybe prisiliesti prie šių dviejų, nepelnytai primirštų menininkų kūrybos, dėkojo artimiesiems, išsaugojusiems menininkų darbus ir labai daug prisidėjusiems rengiant parodą. „Jeigu menininkai palieka ne tik žymius kūrinius, bet ir savo artimuosius, kurie turi jėgų, laiko ir sveikatos juos priminti, jie niekados nebus pamiršti. Iš tiesų ši paroda yra šeimos, suglaudusios pečius parengta paroda.“

Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis prisiminė metus, kai jis, dar dirbdamas tapybos skyriuje, rengė pomirtinę [1984 m.] R. Krinicko parodą. Pabrėžė, kad laikas kartais savaip sudėlioja akcentus ir šiandien, kai atsirado daugiau galimybių tyrinėti kultūrinį palikimą, apie R. Krinicką žinoma šiek tiek daugiau. N. Luščinaitė - Krinickienė, įėjusi į chrestomatinę knygą „XX amžiaus dailės istorija“ taip pat jau yra įamžinta. Direktorius paminėjo, kad šioje bendroje parodoje atsiskleidė ir šeimos istorija, taip pat džiaugėsi, kad paroda surengta Antano Žmuidzinavičiaus, žinomo dailininko ir Kauno meno mokyklos profesoriaus namuose. „Šitas namas atisimena daug žmonių ir tikrai miela šituose namuose priimti parodą“ – kalbėjo direktorius.

Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr. Adas Jakubauskas dėkojo, kad paveikslai yra deramai eksponuojami, kad yra rūpinamasi palikimu. „Lietuva gali didžiuotis, kad iš nedidelių bendruomenių kilo dideli menininkai“ – sakė jis.

Menotyrininkė Rūta Marija Purvinaitė įtaigiais žodžiais kalbėjo apie požiūrį į kūrėjus, jų palikimo saugojimą, sakydama, kad egzistenciniai dalykai, kurie galėtų liudyti apie mūsų kultūrą, dėl įvairių priežasčių - patalpų, pinigų stokos, o kartais ir stingant geros valios, tarsi ištirpsta erdvėje. Palikimo saugojimas daugeliu atvejų paliekamas artimiesiems ar likimo valiai. „Scenografija labai trapus menas ir šiandien apie Ramazaną Krinicką, kaip scenografą, galima spręsti tik iš eskizų, nes pačių dekoracijų beveik nėra išlikę“. – sakė menotyrininkė. Ji pažymėjo, kad likimas labai skaudžiai palietė ir R. Krinicko žmoną Nataliją, pasipriešinusią to meto sovietinei ideologijai vieninteliu jai prieinamu būdu – iš viso atsisakant kūrybos. Atsisakyti kūrybos vardan savo nuostatų galėtų nedaugelis. Skulptorė ėmėsi vėl dirbti tik prasidedant Lietuvos atgimimui, jau sulaukusi garbingo amžiaus. Rūta Marija Purvinaitė palinkėjo kad šimtmečio sukaktis, šio jubiliejaus paminėjimas ateityje įprasmintų menininkų kūrybinį palikimą konkretesne raiška kokia nors materialia forma - kad bent vienas Natalijos Luščinaitės Krinickienės darbas atsidurtų viešojoje erdvėje, kad visi Ramazano Krinicko darbai būtų surinkti ar bent aprašyti, ir pasiektų ateities kartas.

Duktė Aleksandra Orlovienė, pasakodama apie palikimo saugojimą, sakė, kad be jos vyro Alekso Orlovo, jai vargu būtų pavykę išlaikyti skulptūras tokias, kokias jas matome šiandien. Jis, dar esant gyvai mamai, padėjo liedinti skulptūras, vėliau labai daug prisidėjo saugant jas nuo sunykimo, buvo pagrindinis visų parodų iniciatorius ir organizatorius.

Taip pat renginio metu atsiminimais dalijosi menininkų vaikaitis Andrius Orlovas, marti Aldona Krinickienė.

Parodos atidarymo ceremonijoje dalyvavo ir susirinkusius sveikino Kauno savivaldybės vicemeras Vytautas Vasilenko. Už tėvų palikimo saugojimą, parodų rengimą menininkų dukrai Aleksandrai dėkojo ir Padėkos raštus įteikė Žaliakalnio seniūnas Bronius Girdauskas, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus atstovai.

Pasibaigus oficialiajai daliai lankytojai buvo pakviesti apžiūrėti parodą. Joje eksponuojami sūnaus Georgijaus ir dukters Aleksandos kolekcijose, Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose išsaugoti, įvairiais laikotarpiais sukurti R. Krinicko tapybos, grafikos, scenografijos darbai : „Kaunas – Žaliakalnis“(1931), „Obelis žydi“(1938), „Oranžerija“(1946), Dekoracijos eskizas pjesei „Trys muškietininkai“(1950) „Vakaras“(1937), „Tyla“(1961), „Rytas prie ežero“(1960), „Banga“ (1938), „Valtys“ (1977) ir kt.

N. Luščinaitės kūrybą reprezentuoja 19 skulptūrų, tarp jų ir ankstyvosios, dar tarpukario metais skulptorę garsinusios: „Kalvis“ (1933), „Jūratė ir Kastytis“ (1936), „Nemuno ir Neries santaka“ (1936), „Sėk, sūneli“ (1937) ir kt.

Pavadinimą parodai, puikiai išreiškiantį jos esmę, pasiūlė menininkų vaikaitis Andrius Orlovas. Taigi, šimtmečiui prabėgus - kas lieka ir išlieka? Tarsi atsakymas į šį klausimą buvo renginio metu parodytas dokumentinis filmas apie Nataliją Luščinaitę- Krinickienę, kurį žiūrint tiesiog pakeri skulptorės rankos. Jos tarsi lipdo ir lipdo, liečia ir liečia savo kūrinį. Gal sakmės mergaitę, gal viziją ... Ir tarsi sako - išlieka tai, ką išsaugome.

Regina Mėčienė kultūros darbuotoja