Scenografas, grafikas, tapytojas Ramazanas (Romanas) Krinickas
gimė 1904 m.  gegužės
1 d. Kaune. Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su tėvais
pasitraukė į Rusiją. Gyveno Maskvoje, ten baigė septynias
gimnazijos klases. Išryškėjus polinkiui į dailę, 1922 metais
išlaikė stojamuosius egzaminus į Aukštąsias meno ir technikos
dirbtuves (VCHUTEMAS) (buv. Stroganovo mokykla), tačiau jau
tų pat metų rugsėjo mėnesį iš karo ir revoliucijos nualintos
Rusijos grįžo į Lietuvą. 1926 m., būdamas 21-erių, įstojo
į Kauno meno mokyklą kaip laisvasis klausytojas. Baigdamas
I kursą, R. Krinickas jau dalyvavo šios mokyklos mokinių parodoje
ir net buvo paminėtas laikraštyje „Lietuvos žinios“:
Šiemet, kaip ir kasmet, Meno mokykla suruošė mokinių
darbų parodą. Visas gana ankštus ir niūrus mokyklos rūmas
kimšte prikimštas mokinių darbų. Rengiamajame semestre matosi
pavardės Čiurlionytės, Arulytės, Krinicko ...
Meno mokyklos paroda // Lietuvos žinios, 1926, birželio
6.
Baigęs Kauno meno mokyklos Bendrojo lavinimo skyrių, 1929–1930
m. R. Krinickas tęsė mokslą šios mokyklos Specialiojo skyriaus
dekoratyvinės tapybos studijoje, o 1930–1936 m. – privačioje
prof. M. Dobužinskio dekoracijų studijoje. 1930–1959 m. dirbo
dailininku Valstybės, Kauno operetės, Kauno valstybiniame
muzikinės komedijos, Jaunojo žiūrovo teatruose. Dirbdamas
šiuose teatruose, R. Krinickas sukūrė dekoracijas šiems spektakliams:
V. Zonenbergo „Jaunieji daržininkai“ (1936), B. Aleksandrovo
„Vestuvės Malinovkoje“ (1941), F. Leharo „Linksmoji našlė“
(1941, 1945) ir „Grafas Liuksemburgas“ (1942, 1944), F. Herves
„Madmuazel Nituš“ (1946), A. Brunštein „Dėdės Tomo lūšnelė“
(1949), P. Maliarovskio „Batuotas katinas“ (1955) ir kt. Iš
viso pagal jo eskizus buvo apipavidalinta per 20 spektaklių.
1936 m. R. Krinickas įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą,
1939 m. priklausė šios sąjungos Realistų sekcijai. Aktyviai
įsijungęs į tarpukario Lietuvos dailės gyvenimą, nuo 1935
m. R. Krinickas reguliariai dalyvavo Kaune ir kituose Lietuvos
miestuose rengtose parodose. Pirmoji personalinė jo darbų
paroda surengta 1939 m. Lietuvos dailininkų sąjungos patalpose.
Paroda buvo plačiai apžvelgta „Lietuvos aido“ savaitiniame
kultūros priede, V. Bičiūno (pasirašyta [slapyv.] : Spector)
straipsnyje „Ramazano Krinicko paroda“:
Ramazanas Krinickas kilimo yra Lietuvos totorius, o
gimimo – tikras kaunietis, nes gimęs mūsų mieste ... Mūsų
meno parodose R. Krinickas, pradedant 1935 metais, kasmet
dalyvauja, bet iki šiol tas jo dalyvavimas buvo kuklus. Šioje
parodoje jo darbų ne per daugiausia: 54 kataloguoti ir dar
keli nekataloguoti. Sprendžiant iš kataloge nurodytų datų,
jie apima 1931 - 9 metų laikotarpį. Daugiausia darbų atlikta
tušu ir tempera, mažiau – akvarelių ir aliejinės tapybos.
Tiesą pasakius, tušu piešiniai, ypač pieštieji nusausintu
teptuku, berods, patys įdomiausi ir paties dailininko mėgiamiausi.
Juose jis moka pasiekti didelį subtilumą ...
Lietuvos aidas, 1939, balandžio 29.
 R.
Krinicko kūrybinė veikla plati ir įvairiapusė – menininkas
yra kūręs plakatus, pašto ženklus, dalyvavo 1937 m., 1938
m. Plakato, Pašto ženklo konkursuose, iliustravo P. Tarasenkos
apysaką vaikams „Rambyno burtininkas“ (1958, 1997) ir kt.
knygas, iš senos kartografinės medžiagos braižė žemėlapius.
Dėl pablogėjusios sveikatos išėjęs iš darbo teatre, R. Krinickas
toliau tapė, fiksuodamas tai, kas patraukdavo jo dėmesį, suteikdamas
darbams savitą meninę išraišką. Šiuo laikotarpiu sukūrė akvareles:
„Tyla“ (1961), „Ruduo parke“ (1969) ir grafikos darbus: „Miškas
žiemą“ (1960), „Pavasaris“ (1962), „Vasarėjant“ (1977), taip
pat daugelį kitų. Gamtoje R. Krinickas ieškojo grožio ir įkvėpimo.
Ypač mylėjo mišką.
„Dėl prieraišumo miškui mane vadina lietuviškuoju Šiškinu.“
Ištrauka iš laiško seseriai Sofijai apie 1960 metus.
(G. Krinicko asmeninis archyvas).
Kartu su žmona žinoma skulptore Natalija Luščinaite–Krinickiene
R. Krinickas užsiiminėjo selekcine gėlininkyste. Už šią veiklą
jie ne kartą buvo apdovanoti Kauno miesto sodininkystės draugijos
garbės raštais ir diplomais. Žaliakalnio senbuviai iki šiol
prisimena inteligentišką, kuklų, labai nuoširdų žmogų, dirbantį
ar besiilsintį savo ir žmonos rankomis sukurtame gėlyne, žavėjusiame
spalvų ir žiedų gausa. Mirė R. Krinickas 1983 m. balandžio
16 d. Palaidotas Kaune, Eigulių kapinėse.
R. Krinicko kūrinių – scenografijos, grafikos, tapybos darbų
turi M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos
ir kino muziejai, privatūs kolekcininkai.
R. Krinicko paveikslas „Totoriai žygyje“ 2012 m. vasario
mėnesį Kauno paminklinės Kristaus prisikėlimo bažnyčios Parodų
salėje projekto „Dialogas – žodis ir spalva“ renginio  metu
buvo surengta Ramazano Krinicko ir Natalijos Luščinaitės-Krinickienės
darbų paroda. Šios parodos staigmena tapo R. Krinicko paveikslas
„Totoriai žygyje“. Paveikslas buvo nutapytas 1938 m. Jis pirmą
ir vienintelį kartą buvo eksponuotas 1939 m. pirmojoje personalinėje
R. Krinicko parodoje. Nuo to laiko paveikslą gaubė nežinomybė.
Dailininko sūnus Georgijus, peržiūrinėdamas asmeninius archyvus,
aptiko į penkias dalis suplėšytą paveikslą. Sudėliojus atskiras
dalis paaiškėjo, kad tai ir yra minėtas paveikslas, kurį artimieji
laikė dingusiu. Rengiant parodą, paveikslas buvo atiduotas
į profesionalių restauratorių rankas. Jų pasakojimu, paveikslo
būklė, nors jis ir buvo suplėšytas, gera: paveikslas tapytas
ant labai geros kokybės spalvoto popieriaus, dažų sluoksnis
nenutrupėjęs, popierius nesuiręs. Savo įžvalgomis apie šį
paveikslą pasidalijo Vytauto Didžiojo karo muziejaus LDK karybos
skyriaus vedėjas Eduardas Brusokas: R. Krinickas vaizduoja
totorius vilkinčius tradiciniais rytų kraštams chalatais,
kalpakų tipo kepurėmis. Be abejonės, jie yra kariai, ginkluoti
totoriams būdingais ginklais: lankais, apvalios formos skydais,
kardais. Pirmajame plane vaizduojamas raitelis, tikriausiai
šios karių grupės vadas, išsiskiria iš kitų. Jis vienintelis
turi šarvus. Tokio tipo plokšteliniai šarvai totorių daugiausia
naudoti XIII–XV a. Šalmas ne pats būdingiausias totoriams,
tačiau išlikusioje ikonografijoje kartais totoriai vaizduojami
ir su panašios formos šalmais. Paveiksle matoma žalia vėliava
su pusmėnuliu ir žvaigžde – pagrindiniais islamo, kuris tarp
totorių protėvių bulgarų ėmė plisti dar X a. amžiuje, simboliai.
Vėliava pritvirtinta ant bunčiuko – karties (ieties) su arklio
ar jako uodega arba tokių uodegų ašutų kuokštu, kurio viršūnėje
pusmėnulio ar kitokio pavidalo antgalis. Bunčiukus, kurie
buvo galios ir valdžios ženklas, vietoj vėliavų, o kartais
su jomis, naudojo nemažai klajoklių tautų, taip pat ir totoriai.
Ar paveiksle vaizduojami Lietuvos totoriai? Į šį klausimą
atsakyti negalime, nes paveiksle nematyti aiškių jų „lietuviškumo“
požymių. Gal R. Krinickas jų ir nesiekė atvirai akcentuoti,
nes totoriai, apsigyvenę Lietuvoje dar XIV a. pabaigoje, ilgus
šimtmečius išlaikė savo tradicinius drabužius, religiją ir
nebandė supanašėti su vietiniais gyventojais. Tik dailininko
vaizduojama stepių vaikams nebūdinga aplinka – miškas, leidžia
mums su atsargumu interpretuoti, kad tai „lietuviškas“ miškas,
o totoriai joja ne plėšti, o ginti savo naujos tėvynės – Lietuvos.
Paroda Kauno paminklinės Kristaus prisikėlimo bažnyčios Parodų
salėje sulaukė didelio lankytojų dėmesio.
Papildyta scenografijos darbais iš Lietuvos teatro, muzikos
ir kino muziejaus bei tapybos darbais iš Nacionalinio M. K.
Čiurlionio dailės muziejaus fondų dar viena Ramazano Krinicko
darbų paroda š. m. balandžio 20 d. buvo atidaryta Miko ir
Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje. Parodos atidaryme
dalyvavo menotyrininkė Rūta Marija Purvinaitė, Lietuvos totorių
bendruomenių sąjungos pirmininkas doc., dr. Adas Jakubauskas,
Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas Kęstutis
Zenonas Šafranavičius. Prisiminimais apie šį iškilų menininką
pasidalijo buvusi Kauno muzikinio teatro solistė, literatūrinės
dalies vedėja Daina Klimauskaitė, rašytoja, poetė, publicistė
ir muziejininkė Marija Macijauskienė, duktė Aleksandra Orlovienė,
marti Aldona Krinickienė. Gausiai susirinkusiems dalyviams
koncertavo operos solistė 2010 m. „Triumfo arkos“ nugalėtoja
Lilija Gubaidulina
Kultūrologė REGINA MĖČIENĖ |
