Atgal į pradžią

Lietuvos totorius scenografas ir dailininkas Ramazanas (Romanas) Krinickas

Scenografas, grafikas, tapytojas Ramazanas (Romanas) Krinickas gimė 1904 m. gegužės 1 d. Kaune. Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su tėvais pasitraukė į Rusiją. Gyveno Maskvoje, ten baigė septynias gimnazijos klases. Išryškėjus polinkiui į dailę, 1922 metais išlaikė stojamuosius egzaminus į Aukštąsias meno ir technikos dirbtuves (VCHUTEMAS) (buv. Stroganovo mokykla), tačiau jau tų pat metų rugsėjo mėnesį iš karo ir revoliucijos nualintos Rusijos grįžo į Lietuvą. 1926 m., būdamas 21-erių, įstojo į Kauno meno mokyklą kaip laisvasis klausytojas. Baigdamas I kursą, R. Krinickas jau dalyvavo šios mokyklos mokinių parodoje ir net buvo paminėtas laikraštyje „Lietuvos žinios“:

Šiemet, kaip ir kasmet, Meno mokykla suruošė mokinių darbų parodą. Visas gana ankštus ir niūrus mokyklos rūmas kimšte prikimštas mokinių darbų. Rengiamajame semestre matosi pavardės Čiurlionytės, Arulytės, Krinicko ...

Meno mokyklos paroda // Lietuvos žinios, 1926, birželio 6.

Baigęs Kauno meno mokyklos Bendrojo lavinimo skyrių, 1929–1930 m. R. Krinickas tęsė mokslą šios mokyklos Specialiojo skyriaus dekoratyvinės tapybos studijoje, o 1930–1936 m. – privačioje prof. M. Dobužinskio dekoracijų studijoje. 1930–1959 m. dirbo dailininku Valstybės, Kauno operetės, Kauno valstybiniame muzikinės komedijos, Jaunojo žiūrovo teatruose. Dirbdamas šiuose teatruose, R. Krinickas sukūrė dekoracijas šiems spektakliams: V. Zonenbergo „Jaunieji daržininkai“ (1936), B. Aleksandrovo „Vestuvės Malinovkoje“ (1941), F. Leharo „Linksmoji našlė“ (1941, 1945) ir „Grafas Liuksemburgas“ (1942, 1944), F. Herves „Madmuazel Nituš“ (1946), A. Brunštein „Dėdės Tomo lūšnelė“ (1949), P. Maliarovskio „Batuotas katinas“ (1955) ir kt. Iš viso pagal jo eskizus buvo apipavidalinta per 20 spektaklių.

1936 m. R. Krinickas įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą, 1939 m. priklausė šios sąjungos Realistų sekcijai. Aktyviai įsijungęs į tarpukario Lietuvos dailės gyvenimą, nuo 1935 m. R. Krinickas reguliariai dalyvavo Kaune ir kituose Lietuvos miestuose rengtose parodose. Pirmoji personalinė jo darbų paroda surengta 1939 m. Lietuvos dailininkų sąjungos patalpose. Paroda buvo plačiai apžvelgta „Lietuvos aido“ savaitiniame kultūros priede, V. Bičiūno (pasirašyta [slapyv.] : Spector) straipsnyje „Ramazano Krinicko paroda“:

Ramazanas Krinickas kilimo yra Lietuvos totorius, o gimimo – tikras kaunietis, nes gimęs mūsų mieste ... Mūsų meno parodose R. Krinickas, pradedant 1935 metais, kasmet dalyvauja, bet iki šiol tas jo dalyvavimas buvo kuklus. Šioje parodoje jo darbų ne per daugiausia: 54 kataloguoti ir dar keli nekataloguoti. Sprendžiant iš kataloge nurodytų datų, jie apima 1931 - 9 metų laikotarpį. Dau­giausia darbų atlikta tušu ir tempera, mažiau – akvarelių ir aliejinės tapybos. Tiesą pasakius, tušu piešiniai, ypač pieštieji nusausintu teptuku, berods, patys įdomiausi ir paties dailininko mėgiamiausi. Juose jis moka pasiekti didelį subtilumą ...

Lietuvos aidas, 1939, balandžio 29.

R. Krinicko kūrybinė veikla plati ir įvairiapusė – menininkas yra kūręs plakatus, pašto ženklus, dalyvavo 1937 m., 1938 m. Plakato, Pašto ženklo konkursuose, iliustravo P. Tarasenkos apysaką vaikams „Rambyno burtininkas“ (1958, 1997) ir kt. knygas, iš senos kartografinės medžiagos braižė žemėlapius. Dėl pablogėjusios sveikatos išėjęs iš darbo teatre, R. Krinickas toliau tapė, fiksuodamas tai, kas patraukdavo jo dėmesį, suteikdamas darbams savitą meninę išraišką. Šiuo laikotarpiu sukūrė akvareles: „Tyla“ (1961), „Ruduo parke“ (1969) ir grafikos darbus: „Miškas žiemą“ (1960), „Pavasaris“ (1962), „Vasarėjant“ (1977), taip pat daugelį kitų. Gamtoje R. Krinickas ieškojo grožio ir įkvėpimo. Ypač mylėjo mišką.

„Dėl prieraišumo miškui mane vadina lietuviškuoju Šiškinu.“

Ištrauka iš laiško seseriai Sofijai apie 1960 metus. (G. Krinicko asmeninis archyvas).

Kartu su žmona žinoma skulptore Natalija Luščinaite–Krinickiene R. Krinickas užsiiminėjo selekcine gėlininkyste. Už šią veiklą jie ne kartą buvo apdovanoti Kauno miesto sodininkystės draugijos garbės raštais ir diplomais. Žaliakalnio senbuviai iki šiol prisimena inteligentišką, kuklų, labai nuoširdų žmogų, dirbantį ar besiilsintį savo ir žmonos rankomis sukurtame gėlyne, žavėjusiame spalvų ir žiedų gausa. Mirė R. Krinickas 1983 m. balandžio 16 d. Palaidotas Kaune, Eigulių kapinėse.

R. Krinicko kūrinių – scenografijos, grafikos, tapybos darbų turi M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejai, privatūs kolekcininkai.

R. Krinicko paveikslas „Totoriai žygyje“ 2012 m. vasario mėnesį Kauno paminklinės Kristaus prisikėlimo bažnyčios Parodų salėje projekto „Dialogas – žodis ir spalva“ renginio metu buvo surengta Ramazano Krinicko ir Natalijos Luščinaitės-Krinickienės darbų paroda. Šios parodos staigmena tapo R. Krinicko paveikslas „Totoriai žygyje“. Paveikslas buvo nutapytas 1938 m. Jis pirmą ir vienintelį kartą buvo eksponuotas 1939 m. pirmojoje personalinėje R. Krinicko parodoje. Nuo to laiko paveikslą gaubė nežinomybė. Dailininko sūnus Georgijus, peržiūrinėdamas asmeninius archyvus, aptiko į penkias dalis suplėšytą paveikslą. Sudėliojus atskiras dalis paaiškėjo, kad tai ir yra minėtas paveikslas, kurį artimieji laikė dingusiu. Rengiant parodą, paveikslas buvo atiduotas į profesionalių restauratorių rankas. Jų pasakojimu, paveikslo būklė, nors jis ir buvo suplėšytas, gera: paveikslas tapytas ant labai geros kokybės spalvoto popieriaus, dažų sluoksnis nenutrupėjęs, popierius nesuiręs. Savo įžvalgomis apie šį paveikslą pasidalijo Vytauto Didžiojo karo muziejaus LDK karybos skyriaus vedėjas Eduardas Brusokas: R. Krinickas vaizduoja totorius vilkinčius tradiciniais rytų kraštams chalatais, kalpakų tipo kepurėmis. Be abejonės, jie yra kariai, ginkluoti totoriams būdingais ginklais: lankais, apvalios formos skydais, kardais. Pirmajame plane vaizduojamas raitelis, tikriausiai šios karių grupės vadas, išsiskiria iš kitų. Jis vienintelis turi šarvus. Tokio tipo plokšteliniai šarvai totorių daugiausia naudoti XIII–XV a. Šalmas ne pats būdingiausias totoriams, tačiau išlikusioje ikonografijoje kartais totoriai vaizduojami ir su panašios formos šalmais. Paveiksle matoma žalia vėliava su pusmėnuliu ir žvaigžde – pagrindiniais islamo, kuris tarp totorių protėvių bulgarų ėmė plisti dar X a. amžiuje, simboliai. Vėliava pritvirtinta ant bunčiuko – karties (ieties) su arklio ar jako uodega arba tokių uodegų ašutų kuokštu, kurio viršūnėje pusmėnulio ar kitokio pavidalo antgalis. Bunčiukus, kurie buvo galios ir valdžios ženklas, vietoj vėliavų, o kartais su jomis, naudojo nemažai klajoklių tautų, taip pat ir totoriai. Ar paveiksle vaizduojami Lietuvos totoriai? Į šį klausimą atsakyti negalime, nes paveiksle nematyti aiškių jų „lietuviškumo“ požymių. Gal R. Krinickas jų ir nesiekė atvirai akcentuoti, nes totoriai, apsigyvenę Lietuvoje dar XIV a. pabaigoje, ilgus šimtmečius išlaikė savo tradicinius drabužius, religiją ir nebandė supanašėti su vietiniais gyventojais. Tik dailininko vaizduojama stepių vaikams nebūdinga aplinka – miškas, leidžia mums su atsargumu interpretuoti, kad tai „lietuviškas“ miškas, o totoriai joja ne plėšti, o ginti savo naujos tėvynės – Lietuvos. Paroda Kauno paminklinės Kristaus prisikėlimo bažnyčios Parodų salėje sulaukė didelio lankytojų dėmesio.

Papildyta scenografijos darbais iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus bei tapybos darbais iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų dar viena Ramazano Krinicko darbų paroda š. m. balandžio 20 d. buvo atidaryta Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje. Parodos atidaryme dalyvavo menotyrininkė Rūta Marija Purvinaitė, Lietu­vos totorių bendruomenių sąjungos pir­mininkas doc., dr. Adas Jakubauskas, Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas Kęstutis Zenonas Šafranavičius. Prisiminimais apie šį iškilų menininką pasidalijo buvusi Kauno muzikinio teatro solistė, literatūrinės dalies vedėja Daina Klimauskaitė, rašytoja, poetė, publicistė ir muziejininkė Marija Macijauskienė, duktė Aleksandra Orlovienė, marti Aldona Krinickienė. Gausiai susirinkusiems dalyviams koncertavo operos solistė 2010 m. „Triumfo arkos“ nugalėtoja Lilija Gubaidulina

Kultūrologė REGINA MĖČIENĖ