 Apsigyvenimas
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) su
totoriais susidūrė anksti, matomai, jau nuo pat savo susikūrimo
XIII amžiuje. Užfiksuoti Lietuvos ryšiai su totoriais kunigaikščių
Gedimino, Algirdo laikais. 1380 metais įvykusiame garsiame
Kulikovo mūšyje Aukso Ordos chano Mamajaus pusėje turėjo dalyvauti
LDK kariai, vadovaujama kunigaikščio Jogailos, tačiau jie
atvyko į mūšio lauką pavėlavę. Po šio mūšio LDK prisiglaudė
gyventi Mamajaus sūnūs, kurie davė pradžią garsiai kunigaikščių
Glinskių giminei.
Tačiau didžiausias masinis totorių apsigyvenimas
LDK žemėse įvyko 1397 metais, kai pas kuni¬gaikštį Vytautą
atvyko pagalbos prašytis pralaimėjęs tarpusavio vaiduose Aukso
Ordos chanas Tochta¬myšas su savo šalininkais. Žinoma, kad
jis buvo apgyvendintas Lydos pilyje. Po to iš tarpusavio nesuta¬rimų
draskomos Aukso Ordos kėlėsi gyventi į LDK totoriai iki pat
XVI amžiaus pradžios. Atvykdavo totoriai į LDK gyventi ir
iš Krymo chanato, kuris susikūrė apie 1450 metus. Reikia pasakyti,
jog didžiausia ir galingiausia viduramžių pasaulio valstybė
– Aukso Orda dėl tarpusavio karų žlugo ir nustojo egzistuoti
1502 metais. Šio žlugimo didžiausi kaltininkai buvo Krymo,
Kazanės chanatai bei Maskvos Didžioji Kunigaikštystė. Reikia
paminėti, jog LDK buvo dažniausiai Aukso Ordos sąjungi¬ninkė.
Paskutinis Aukso Ordos chanas Achmetas po 1502 m. apie dvidešimt
metų gyveno Lietuvoje, atrodo, Kaune, ir davė pradžią kelioms
totorių kunigaikščių giminėms.
Orientologas R.Neimantas teigia, jog Kaune
dabartinio miesto sodo, J.Gruodžio ir D.Poškos gatvių vietose
senovėje buvo totorių kaimas. Čia buvo miesto sienos totorių
vartai. Beje, šių dviejų gatvių pavadinimai atsirado apie
1930 metus. Iki tol jos vadinosi Totorių didžioji ir Totorių
mažoji gatvės.
LDK
totoriai iki valstybės padalinimo 1794 m
Apsigyvenę LDK totoriai gaudavo žemės valdas,
o už tai turėdavo dalyvauti su savo būriais kariniuose žygiuose
nemokamai. Tokia tvarka buvo iki XVII amžiaus pradžios, tačiau
vėliau toto¬riai tarnaudavo kariuomenėje, gaudami algas. Reikia
pasakyti, jog totoriai visada iki pat XX am¬žiaus mielai tarnaudavo
kariuomenėje. Todėl galima sakyti, kad jie dalyvavo visose
jungtinės Lietu¬vos-Lenkijos valstybės karinėse kampanijose
nuo pat savo atvykimo iki šios valstybės žlugimo 1794 metais.
Kažkodėl visi žino apie totorių dalyvavimą Žalgirio mūšyje,
tačiau mažai kas kalba apie kitus garsius mūšius, kuriuose
visuose jų dalyvaudavo totoriai. Pavyzdžiui, 1605 metų Kirchol¬mo
mūšis, 1683 m. mūšis prie Vienos ir t.t.
Viduramžiais baudžiauninkai nekariavo, tai
buvo bajorų užsiėmimas. Totoriai gi kariaudavo, todėl jie
buvo bajorai. Tačiau jų teisės valstybės valdyme buvo apribotos,
todėl jie buvo nevisai pilnateisiai bajorai. Tačiau užtekdavo
tik pereiti jiems į krikščionybę, ir jie tapdavo pilnateisiais
bajorais. Dažnai jie taip ir darydavo. Matomai, LDK gyveno
taip pat totorių belaisviai, kurie neturėjo jokių teisių.
Tačiau laikui bėgant visi totoriai suvienodėjo, jų socialinė
padėtis išsilygino.V Reikia pasakyti, jog LDK totoriai, būdami
musulmonų tikėjimo, netgi viduramžiais nepatyrė ypatingo persekiojimo
iš vietinių krikščionių. Žinomi tam tikri bandymai apriboti
totorių teises XVII amžiaus pradžioje. 1609 m. liepos 2 d.,
susirinkusi minia į atlaidus, Trakuose sudegino totorių mečetę.
Tačiau toks persekiojimas greitai baigėsi, žymiai didesnė
nesantaika buvo tarp katalikų ir reformatorių. Totorius užstodavo
karalius ir didžiūnai. Nors žinoma, kad nemažai totorių XVII
amžiuje išvyko iš LDK.
Keletas
paminėtinų faktų iki valstybės žlugimo.
1672 m. dėl nemokamų algų įvyko totorių maištas
žinomas lipkų vardu. Tačiau karalius Janas Sobieskis patraukė
maištaujančius totorius į savo pusę, vietoj pinigų išdalino
jiems žemės dabarti¬nės Lenkijos teritorijoje Bialostoko ir
Liublino vaivadijose. Nuo tada totoriai gyvena Lenkijoje.
Aleksandro Ulano pulkas apie 1730 metus pradėtas
vadinti pagal savo vadą ulonais (lenkiškai – ulany). Reiškia,
šią lengvosios kavalerijos rūšį į pasaulinę praktiką įvedė
LDK totoriai. Tai jų įnašas į karybos istoriją.
Vienas garsiausių totorių generolų buvo Juozapas
Beliakas, kurio karjera tęsėsi 1760 – 1794 metais. Buvo sakoma,
jog įžymus rusų karvedys A.Suvorovas bijojo susidurti mūšio
lauke su Belia¬ku. J.Beliakas mirė T.Kosciuškos sukilimo metu
1794 metais, vadovaudamas sukilimo korpusui.
Paskutiniais Lietuvos-Lenkijos valstybės
gyvavimo metais buvo šeši totorių Priešakinės sargy¬bos pulkai,
kurie dalyvavo to meto mūšiuose. Visi jie dalyvavo paskutiniame
mūšyje, ginant Varšu¬vą nuo rusų puolimo, po kurio sukilimas
buvo pralaimėtas, valstybė galutinai padalinta.
Atrodo, kad vienas iš sukilimo vadų - Jokūbas
Jasinskis buvo totoriškos kilmės, o pats Tadas Kosciuška buvo
totoriško kraujo. Viena jo senelė buvo totorė iš Furs giminės.
LDK
totoriai cariniu laikotarpiu 1795-1917 metais
Lietuvos totorių gyvenimas cariniu laikotarpiu
1795-1917 metais aprašytas hab. dr. T.Bairašaus¬kaitės monografijoje
„Lietuvos totoriai XIX amžiuje“.
Šiuo laikotarpiu po tam tikrų peripetijų
visiems LDK totoriams buvo pripažintos bajorystės teisės.
Tuo būdu jie tapo pilnateisiais bajorais, ypatingai po 1863
m., kai totorių padėtis tam tikra prasme tapo netgi privilegijuota.
Cariniu laikotarpiu įvyksta tam tikra pagrindinio
totorių užsiėmimo – tarnavimo kariuomenėje transformavimas.
Po valstybės padalinimo iš pradžių pradėti formuoti savarankiški
totorių – ulonų pulkai. Vienas – carinės Rusijos – Lietuviškas
raitasis totorių pulkas, kuris egzistavo iki 1833 m., kai
jis buvo galutinai išformuotas. Kitas – Prūsijos kariuomenės
sudėtyje.
1812 m. prasidėjus Prancūzijos – Rusijos
karui, lenkų aristokratija, siekdama atgauti nepriklau¬somybę,
dalyvavo veiksmuose prancūzų pusėje. Buvo organizuotas totorių
eskadronas, kuris, daly¬vaudamas karinėse operacijose prancūzų
pusėje, baigė karą Paryžiuje.
Po 1833 m. totoriai pradėjo siekti karinės
karjeros individualiai. Įdomus faktas – pasirodo, jog I pasaulinio
karo išvakarėse Rusijos kariuomenėje tarnavo 18 generolų –
LDK totorių (Chalilis Baza¬vevskis, Tamerlanas Beliakas, Konstantinas
Biciutka, Juozapas Jakubovskis, Ipolitas Januševskis, Jokūbas
Juzefovičius, Konstantinas ir Leonas Kričinskiai, Aleksandras
Milkovskis, Abu Taleb Muchlia, Juozapas Pultoržickis, Aleksandras
Romanovičius, Steponas Sobolevskis, Motiejus Sulke¬vičius,
Aleksandras Talkovskis, Aleksandras ir Jonas Tuhan Baranovskiai,
Steponas Vilčinskis). Jų palikuonys ir šiandien gyvena Lietuvoje,
Lenkijoje ir Baltarusijoje. O kiek jų buvo žemesniuose ranguose?!
Tai rodo tvirtą jų poziciją visuomenėje bei tam tikrą socialinį
komfortą.
XIX amžiuje totoriai pradėjo reikštis ne
tik karinėje, bet ir kitose srityse, pradėjo masiškai siekti
valstybės valdininko karjeros. Carinė administracija juos
noriai dėl įvairių priežasčių priiminėjo į tarnybą. Todėl
palaipsniui karinė tarnyba nueina į antrą planą ir XX amžiuje
ji nevaidina ypatingo vaidmens. Nors mes ir žinom, jog tarpukaryje
Vilniuje dar buvo totorių ulonų eskadronas.
Pasirodo, jog tarp totorių visais laikais
buvo nemažai neofitų, perėjusių iš musulmonų į kitas religijas.Pasirodo,
kad toks procesas vyko nuolat ir ko gero daugiau nei šiais
laikais. Tai suprantama, nes šiais laikais nėra reikalo pereidinėti
iš vienos religijos į kitą. Tampama paprasčiausiai ateistu.
Aš atkreipiau dėmesį į tai, kad daug pavardžių tarp totorių
išnyko, bet jos atsirado tarp lietuviškų, lenkiškų šeimų.
Tai Smolskiai, Butleriai, Kričinskai ir pan. Tarp totorių
garsi buvo Ulanų pavardė. Šiuo metu yra lietuvių - Ulanavičių.
Kas tai? Iš kur tokia keista lietuviška pavardė? Iš kur lietuviai
– Korsakai, Krinickai, Asanavičiai, Korickai, Kalinos (žiūr.
Kauno telefonų knygą)? Šiek tiek neaiškiau su Jakubauskų,
Jasinskų, Baranauskų, Jablonskų, Vilčinskų, Bagdanavičių,
Janušauskų, Rajeckų, Radlinskų ir kitomis pavardėmis.
Įdomus faktas, – Konstantinas Biciutka buvo
totorius iš Minsko, rusų armijos generolas-majoras, žuvo 1916
m. I pasauliniame kare. Jo brolis Motiejus įžymus tapo ne
tada, kai perėjo į katalikų tikėjimą, o tada, kai Romoje tapo
kardinolu Antoniu! (Pirmas lietuvis kardinolas – Vincentas
Sladkevičius?) Jų dėdė Suleimanas Biciutka buvo Minsko mečetės
imamas 1855-1896 metais.
Paminėtinas generolas Motiejus Sulkevičius
(1865-1920), kuris I pasaulinio karo metu vadovavo divizijai,
vėliau korpusui. Po bolševikų perversmo tapo atkuriamos Krymo
totorių respublikos ministru pirmininku. Tačiau jo vyriausybė
gyvavo neilgai - nuo 1918 m pavasario iki spalio mėn. Jo iniciatyva
tuo metu įkuriamas Simferopolio universitetas. Užėmus Krymą
bolševikams, M.Sulkevičius išvyksta į Baku, kur užima Azerbaidžano
kariuomenės generalinio štabo viršininko pareigas. 1920 m.
gegužę nugalėję bolševikai jį suima ir sušaudo.
Sank Peterburgo universiteto profesorius
ekonomistas M. Tuhan-Baranovskis turi nuopelnų vystant ekonomikos
mokslą, žinoma jo sukurta ekonominių krizių teorija, buvo
bolševikų vado V.Lenino ekonominių insinuacijų oponentas.
Po
I pasaulinio karo
Po I pasaulinio karo LDK totorių centras
tapo Vilnius, kuris tuo metu priklausė Lenkijai. Dalis Vakarų
Baltarusijos irgi priklausė Lenkijai. Todėl tarpukaryje Lenkijoje
atsidūrė pagrindinė LDK totorių dalis. Vilniuje 1925 m. įsikūrė
centrinis religinis organas – muftiatas su muftijum dr. Jokūbu
Šinkevičium priešakyje, Totorių kultūros – švietimo draugija,
vadovaujama Vilniaus universiteto prof. dr. Stefano Bazarevskio.
Jie leido du periodinius leidinius, vieną – kultūrinį, kitą
religinį, religinę literatūrą, totorių metraštį. Vilniuje
veikė Totorių muziejus. Po karo šį įdirbį perėmė Lenkijos
totoriai.
Lietuvoje tarpukariu gyveno apie tūkstantį
totorių, kurie buvo apsijungę į Raižių (Alytaus rajone) ir
Kauno parapijas. 1933 m., padedant nepriklausomos Lietuvos
vyriausybei, buvo pastatyta ir atidaryta nauja mūrinė Kauno
mečetė. Tuo metu Kauno musulmonų parapijos pirmininku, Kauno
mečetės statybos iniciatorium buvo pulkininkas Chalilis Janušauskas
(1876-1938) (LR Seimo nario Vlado Žalnerausko senelio brolis).
Vis tik Lietuvos totorių centras buvo Raižių kaime, kur nuo
XVI amžiaus stovėjo vis atnaujinama mečetė. Alytaus rajone
apie Raižius kompaktiškai gyveno totoriai, kurie turėjo čia
savo žemės ūkius. Dar viena mečetė buvo Vinkšniupiuose (Vilkaviškio
raj. Bartnininkų sen.). Tačiau prie jos jau nebuvo parapijiečių.
Ši mečetė sudegė 1944 m. Čia iki šiol yra senovinės totorių
kapinės.
Sunki totorių padėtis buvo Tarybinėje Baltarusijoje.
Po II pasaulinio karo Lietuvos totorių bendruomenė
neteko savo inteligentijos, dalis jų žuvo, bet daugiausiai
emigravo, išsiblaškė po pasaulį.
Įdomus faktas, - Didžiosios Britanijos Lietuvių
sąjungos pirmininku dešimtį metų buvo Juozas Vilčinskas –
totorius, emigravęs 1944 m. iš Kauno. Mirė 1992 m. Londone,
palaidotas Raižių totorių kapinėse. Jis buvo aktyvus VLIK‘o
veikėjas, Lietuvos socialdemokratų partijos išeivijoje vienas
iš vadovų, dalyvavo Pasauliniuose Socinterno kongresuose,
parašė žinomą knygą „Lietuvos socialdemokratija kovoje dėl
krašto nepriklausomybės“. Jo sūnus Aleksas Vilčinskas šiuo
metu yra taip pat aktyvus minėtos sąjungos narys, gyvena Londone.
Lietuvos prezidentas V.Adamkus apdovanojo jį Gedimino ordinu
2002 metais.
Nedidelė LDK totorių bendruomenė gyvena Jungtinėse
Amerikos Valstijose, centras – Niujorke, Brukline. Čia yra
jų mečetė.
Tarybiniais metais totorių bendruomenei Lietuvoje
grėsė visiška asimiliacija ir išnykimas. Pasikeitė gyvenimo
sąlygos, neliko kompaktiškai apgyvendintų vietų, totoriai
ištirpo tarp miestų gyventojų, sunyko religijos reikšmė ir
pan.
Prasidėjus persitvarkymui, 1988 m. įsikūrė
Lietuvos totorių kultūros draugija. Šiuo metu yra Vilniaus,
Kauno, Alytaus totorių bendruomenės, Lietuvos totorių bendruomenių
sąjunga, kurios pirmininku yra dr. Adas Jakubauskas. Leidžiamas
mėnraštis „Lietuvos totoriai“, pravedami proginiai renginiai,
skirti religinėms šventėms, jubiliejams, pravestos kelios
mokslinės praktinės konferencijos totorių tematika, kuriose
dalyvavo Lenkijos ir Baltarusijos totoriai, veikia sekmadieninės
mokyklos, rengiamos vaikų vasaros stovyklos, palaikomi ryšiai
su tautiečiais Lenkijoje, Baltarusijoje. Galima tikėtis, jog
totorių bendruomenė Lietuvoje dar išgyvens.
Tačiau Lietuvoje totorių bendruomenė neturi
garsiai girdimos inteligentijos, reiškia, su ja galima ypatingai
nesiskaityti.
Vilniuje, prie Lukiškių aikštės nuo XVI amžiaus
stovėjo totorių mečetė, čia buvo ir kapinės. Mečetė nugriauta,
kapinės sunaikintos 1968 m., sklypas užstatytas. Šiuo metu
Vilniaus bendruomenė nori atstatyti mečetę. Tačiau Vilniaus
savivaldybė (meras A.Zuokas) niekaip nesutinka kompensuoti
buvusį totorių sklypą nauju kitoje vietoje, teigia, jog, jeigu
jiems reikia, tai gali nusipirkti reikiamą sklypą. Aišku,
kas yra p. A.Zuokui tie totoriai, jų buvusi nuosavybė, jų
teisės bei nuopelnai, pagaliau ir visa Lietuvos istorija!
O praeityje mes žinome Lukiškes, kaip totorių kaimą, kuris
tęsėsi nuo Neries iki Vingio parko, iki Žvėryno.
Tokia trumpai yra LDK totorių gyvenimo apžvalga.
Suprantama, kad trumpame straipsnyje neįmanoma plačiau apžvelgti
tokį platų klausimą. Yra nemažai literatūros. Daug dirba šioje
srityje mokslininkai istorikai, ypatingai Lenkijoje, nemažai
Baltarusijoje, pastaruoju metu atsirado mokslinių darbų ir
Lietuvoje.
autorius Jonas RIDZVANAVIČIUS |
