Atgal į pradžią

KOBYLKOJE PAŽYMĖTI DVIEJŲ ŠIMTŲ METŲ SENUMO ĮVYKIAI

1794 metų spalio 26 dieną Lenkijos sostinės Varšuvos priemiestyje Kobylkoje įvyko vienas paskutinių T. Kostiuškos sukilimo mūšių. Lietuvos totoriai aktyviai dalyvavo sukilime. Mūsų protėviai kovėsi būdami Priešakinės sargybos pulkų kariai.

Archyvuose išlikusi istorinė medžiaga primena, kad 1794 m. spalio mėnesį Jano Jakubo Mejeno vadovaujama suki¬lėlių kariuomenė traukėsi iš Gardino po sunkių mūšių. Padaliniai buvo silpnai ginkluoti, kariai pavargę nuo ilgų žygių, nemažai jų sirgo. Mejeno kolona buvo sudaryta iš 3-ojo Priešakinės sargybos pulko, vadovaujamo pulkininko Adamo Gruškovskio, su 296 žmonėmis; 5-ojo Priešakinės sargybos pulko, vadovaujamo generolo S. Biševskio, su 321 raitininkais ir 6-ojo Priešakinės sargybos pulko, kuriam vadovavo E. Sobolevskis. Kobylkos mūšyje dalyvavo šių padalinių kariai.

Mūšis baigėsi pralaimėjimu. Nuostoliai buvo dideli.

Lenkijos miestelio Kobylkos valdžia, padedama Lenkijos karo istorijos klubų, šiam įvykiui paminėti organizavo renginį, į kurį buvo pakviesti ir Lietuvos karo istorijos klubai. Kobylkos renginio organizatoriai, įvertindami mūsų protėvių indėlį, pakvietė ir besikuriančio Lietuvos totorių karo istorijos klubo atstovus. Lenkijoje mūsų klubui atstovavo K.Z. Šafranavičius, D. Dzejanavičius ir E. Strioga.

Lietuvai šioje batalijoje atstovavo LDK raitosios artilerijos baterija (7 žmonės) ir I LDK didžiojo etmono pėstininkų regimentas (13 žmonių).

I LDK didžiojo etmono pėstininkų regimento klubas yra įkurtas Ukmergėje. Klubas vienija per dvidešimt įvairaus amžiaus vienminčių.

Kobylkos renginio organizatoriai visų pirma norėjo matyti šio regimento atstovus, nes istoriniai faktai sako, kad prieš du šimtus metų beveik visi šio pulko kariai žuvo Kobylkoje.
Ukmergės klubo nariai šventa pareiga laikė būtinybę dalyvauti šio mūšio paminėjimo renginiuose.

Kobylkos renginiuose dalyvavo apie 150 žmonių iš įvairių Lenkijos, Lietuvos karo istorijos klubų.

Renginiai prasidėjo šventomis mišiomis Kobylkos miestelio bažnyčioje. Visi dalyviai žygiavo miestelio gatvėmis į kapines, kuriose stovi paminklas žuvusiems sukilimo dalyviams, kur įvyko iškilmingas minėjimas. Oficialūs asmenys pasakė kalbas ir buvo padėtos gėlės ir vainikai. Garbės sargyba prie paminklo ir vėliavos buvo patikėta I LDK didžiojo etmono pėstininkų regimento atstovams.

Pagrindinė miestelio aikštė tapo inscenizuoto mūšio vieta. Patrankų ir šautuvų šūviai, ginklų žvangėjimas sudarė kovinę nuotaiką. Caro armijos raitų kazokų būrys kovėsi su sukilėlių kavaleristais. Mes, deja, žirgų šį kartą neturėjome. Istoriniai neatitikimai nesugadino geros nuotaikos. Kareiviška košė po mūšio suvienijo kovojusias puses.

Mes įgavome patirties. Atsirado naujų vienminčių, su kuriais nutarta palaikyti ryšį. Renginys baigėsi, ir Lietuvos kariuomenės palikuonių pilnas autobusas sėkmingai grįžo į namus. Laukiame kitų batalijų.

KĘSTUTIS Z. ŠAFRANAVIČIUS