Atgal į pradžią

Atkurtas istorinis Deltuvos mūšis

1812 m. birželio 28 d. Deltuvos miestelyje (Ukmergės raj.) įvyko pirmasis Prancūzijos–Rusijos karo mūšis, istorijoje žinomas kaip Vilkmergės mūšis: puolančios Prancūzijos armijos avangardo kariai susirėmė su besitraukiančiu Rusijos pirmuoju pėstininkų korpusu. Šis istorinis įvykis šiemet jau vienuoliktą kartą atgimė Deltuvos miestelyje susirinkusių žiūrovų akyse.

Mūšis priminė istorinę praeitį ir supažindino žiūrovus su XIX šimtmečio pradžios karyba. Kareivišką išmonę čia demonstravo Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos karo entuziastai, susibūrę į klubus, pasisiūdinę Napoleono epochos uniformas, įsigiję ano meto amunicijos ir mėginantys kariauti taip, kaip buvo kariauta anksčiau. Birželio 29 d. įvykęs Deltuvos mūšis pakartojo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto ir Rusijos caro Aleksandro I 1812 metų mūšius.

Mūšį stebėjęs istorikas Arvydas Pociūnas pateikė duomenų, kad tikrajame Deltuvos mūšyje dalyvavo 21 308 Rusijos armijos kariai, turėję 96 pabūklus. Jie kovėsi su 44 532 Prancūzijos armijos kariais, šaudžiusiais iš 92 pabūklų. Per šį mūšį žuvo 115 žmonių, kovojusių abiejose pusėse, 137 buvo sužeisti. Kaip aiškino istorikas, lietuvių proseneliai 1812 metų kare kovėsi abiejose – prancūzų ir rusų pusėse. Tarp jų buvo ir prievarta paimtų, ir savanorių. Komentatorius paaiškino, kad anų dienų karo sėkmė buvo vertinama ne pagal žuvusiųjų skaičių, o pagal tai, kiek paimta priešo vėliavų ir pabūklų.

Inscenizuotame mūšyje dalyvavo atkuriamas Lietuvos totorių bendruomenės IV LDK priešakinės sargybos Juzefo Bieliako pulkas. Protėvių mundurų rekonstrukcijos ėmėsi Kauno ir Vilniaus Lietuvos totorių bendruomenių nariai, vodovaujami Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininko Kęstučio Šafranavičiaus. Bendruomenės nariai pasisiūdino šešis mundurus: tris geltonos spalvos – pirmojo priešakinės sargybos pulko, kitus tris tamsiai žalios spalvos – Mustafos Achmatovičiaus pulko. Su tokiais mundurais mūsų protėviai narsiai kovėsi gausiuose mūšiuose dėl LDK laisvės ir nepriklausomybės ir dalyvavo T. Kosciuškos sukilime. Labai viliamės, kad ši graži iniciatyva rekonstruoti Lietuvos totorių karinių junginių mundurus sulauks reikiamo susidomėjimo bendruomenėje, ypač tarp Lietuvos totorių jaunimo.

Dėkojame Lietuvos totorių karo istorijos klubo entuziastams: klubo vadovui Kęstučiui Šafranavičiui, nariams - dr. Adui Jakubauskui, Danieliui Dzenajavičiui, Elminui Jakubauskui, Jonui Ridzvanavičiui (jaunesniajam), Ernestui Gaidukevičiui.

Renginio iniciatoriai ir dalyviai pabrėžė, kad Lietuvos totorių dalyvavimas mūšio inscenizacijoje buvo reikšmingas.

„LT“ informacija

Panaudota Daivos Baronienės medžiaga